Vaizduojamosios dailės festivalis

Penkeri metai – iš pažiūros kuklus jubiliejus, tačiau meno projektui tai tikrai nemažas laiko tarpas, verčiantis susimąstyti apie savo veiklos reikalingumą. Noras tobulėti verčia ieškoti naujų tos veiklos formų bei išraiškų. Siekiant išvengti monotonijos bei pavojaus užvirti savose sultyse, reikia kelti klausimą ne tik apie formas, bet ir apie turinį. Juk vienas svarbiausių visų meno parodų objektų visada yra lankytojas. Jo santykis su eksponuojamu meno kūriniu, jo reakcija, dėmesys ar nedėmesingumas yra vienas pagrindinių parodos sėkmės bei patrauklumo rodiklių.

Vaizduojamojo meno kūrinys atlieka daugelį funkcijų (šalia to, kad puikiai arba nelabai dera prie interjero): pakylėja, žadina vaizduotę, plečia akiratį, ir tenkina kolekcionieriškus (arba turėjimo) instinktus. Tačiau jo santykis su žiūrovu dažniausiai yra intymus, kontempliacinis ir pilniausiai išgyvenamas „akis į akį“. Iš pirmo žvilgsnio vaizduojamoji dailė nėra ta meno rūšis, kuri galėtų inspiruoti tokį atvirą, ekstravertišką ir į mases orientuotą renginį kaip meno festivalis. Juolab kad dauguma vaizduojamosios dailės žanrų, o ypač tapyba, tradiciškai priskiriami „elitinės“ kultūros sluoksniams, kuriems masiškumo sąvoka yra iš esmės atgrasi.

Vis tik mes drįstame manyti kitaip. Neneigiame tapybos išskirtinumo bei aristokratiškos prigimties, nors kalbėti apie elitiškumą bei aristokratizmą šiandieną yra tarsi ir pretenzinga, ar netgi pasipūtėliška. Tačiau senųjų dvarų erdvės bei jų istorija įpareigoja laikytis/ orientuotis į klasikinių, laikui nepavaldžių vertybių: kilnių siekių, pagarbos istorijai, intelekto, dvasios aristokratizmo – vertybių, kurias nebūtinai nulemia piniginės storis ar visuomeninė padėtis. Giliu mūsų įsitikinimu, būtent tapyba (kaip, be abejo, ir kitos meno formos), atveria galimybes panerti į žmogiško pažinimo gelmes, ugdyti emocinį intelektą, vaizduotę ir kūrybiškumą, apmąstyti savo pašaukimą ir vietą pasaulyje.

Mums tapyba – tai šventė sielai, kuria būtina dalintis. Vaizduojamosios dailės festivalis „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ – tai šventė, kuria norime dalintis su kuo didesniu būriu žiūrovų, tai šventė, į kurią kviečiame visus, nepriklausomai nuo jų santykio su kultūra. Siekiame inspiruoti kuo labiau teigiamas emocijas ir išgyvenimus, kurie pakylėtų virš kasdienybės, leistų atrasti savyje naujų spalvų.

Didžiuojamės galėdami pristatyti Lietuvoje vis naujų Europos šalių menininkus, ir taip prisidėti prie tarpkultūrinio bendradarbiavimo. Tikimės, kad visi festivalio dalyviai sulauks tokio pat mūsų lankytojų dėmesio ir šilumos, kokius patiria iki šiol projekte dalyvavę menininkai. Jei skaitote šį tekstą, vadinasi, jau esate mūsų svečių sąraše – labai tuo džiaugiamės, ir tikimės, kad lankysitės visuose mūsų renginiuose.