Gimė 1962 m. Outokumpu (Suomija).

1992 m. baigė Lahti politechnikumą (fotografija).

2001 m. baigė Helsinkio Laisvųjų menų mokyklą (tapyba).

2008 m. Lahti dailės institutas, dailės bakalauras.

2011 m. Saimaa taikomųjų mokslų universitetas, menų magistras.

Parodose dalyvauja nuo 1992 m.

Suomijos dailininkų sąjungos narys. 

Dėl darbų įsigijimo kreiptis tel. +370 616 43643,

el.paštas artkomas@gmail.com

„KITA EGZISTENCIJA”

Suomių menininko kūryboje pasaulio patyrimo galimybė veikia kaip naujoje būtyje plėtojamas savo koordinates pakeitusių daiktų nušvitimas. Daiktai nušvinta naujoje nuostaboje, naujoje egzistencijoje. Parodos pavadinimas „Kita egzistencija” (Another existence) sugestijuoja esant kito aplinką, kito buvimą, kito padėtį tam tikrų koordinačių atžvilgiu ir kito ryšius su taip pat neįvardintais kitais. Būtent čia (menininko drobėse) kitas veikia ne tik kaip neįvardintas daiktas, bet ir kaip neįvardinta kita (kitokia) tikrovė. Taigi jos (tikrovės) nedera įvardinti (juolab kad menininkas savo plėtojamoje tapybos sistemoje visiškai nesiekia jokio aiškaus atvaizdavimo). Priešingu atveju, ją (kitą tikrovę) įvardinus, gali būti neutralizuota vidinė tapybos įtampa ir visa sistema pakartotinai gali būti pavergiama naujam melui, o vėliau ir naujam maištui (naujam dekonstruktyviam pasaulio patyrimui).

Taigi menininkas I. Hyvarinen’as neįvardina daiktų, nekuria jų atvaizdų. Jis tik paklaidina žiūrovą šviesos ir šešėlių žaisme. Šis žaismas – tai tik aliuzija į tikrovę; tai slydimas iš gyvenimo, veikiančio tiktai čia ir dabar.

Slydimą aktualizuoja ir kūrinių pavadinimai. Jie ne tik nenurodo konkretaus reiškinio arba daikto, bet ir atveria ryšį tarp to, kuris aktualiai nėra daiktas ir aktualiai nėra žmogiškojo kūno patyrimas. Viskas įvyksta savotiškame, tyliame, transcendentiniame kuždesyje. Pavyzdžiui, kūrinyje „Tylus laukimas V”, kito buvimas perkeliamas už tikrovės ir už daikto. Prasiskverbiantis mėlis ir jo santykis su tamsiausiais drobės plotais ne tik geba kontrastuoti su geltonais ir oranžiniais potėpiais, bet ir veikia kaip rūkas, kuris čia (drobėje) nebeskandina daiktų, esančių už artimiausio atstumo, bet geba praryti net tai, kas yra arčiausiai žiūrovo. Viskas panyra rūko, miražo, dumblo, tiršto ir slystančio kito erdvėlaikyje. Viskas tampa įkalintu (o gal ir išlaisvintu?) kitu. Sunkiai arba absoliučiai neįvardijamoje struktūroje gimsta, plėtojasi ir klesti tapybinė įtampa.

Remigijus Venckus