Nomeda Saukienė

• Gimė 1957 Dusetose;
• 1981 baigė Lietuvos valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) Tapybos fakultetą;
• Nuo 1988 LDS narė.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2017).

Personalinės parodos

• 2015 Zarasų viešoji biblioteka, Zarasai
• 2014, 2013, 2011, 2009 Asmeninės ekspozicijos tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje ArtVilnius. LITEXPO parodų centras, Vilnius
• 2012 Saukų šeima [su Šarūnu Sauka ir Mykolu Sauka]. Rusų muziejus (Русский музей), Sankt Peterburgas, Rusija
• 2011 Tapyba. Dailininkų sąjungos galerija, Vilnius
• 2009 Asmeninės tapybos parodos projekte „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“. Ryšių istorijos muziejus, Kaunas; Kelmės krašto muziejus, Kelmė
• 2008 Vilniaus rašytojų sąjunga, Vilnius
• 2007 Kauno apskrities viešoji biblioteka, Kaunas
• 2007 Jubiliejinė tapybos paroda. Galerijos „Maldis“ ir „Meno niša“, Vilnius
• 2006 Vladimiro Nabokovo muziejus, Kaluga, Rusija
• 2006 Nižnij Novgorodo parodų centras, Nižnij Novgorodas, Rusija
• 2006 Jurgio Baltrušaičio namai, Maskva, Rusija
• 2006 Nauji darbai [su Šarūnu Sauka ir Mykolu Sauka]. Galerija „Maldis“, Vilnius, Lietuva
• 2005 Juodkrantės parodų namai, Juodkrantė
• 2004 Nauji darbai [su Šarūnu Sauka ir Mykolu Sauka]. Galerija „Meno niša“, Vilnius, Lietuva
• 2004 Dusetų dailės galerija, Dusetos
• 2003 Vilniaus miesto savivaldybė, Vilnius
• 2002 Tapyba [su Šarūnu Sauka]. Galerija „Maldis“, Vilnius, Lietuva
• 1996 Tapyba [su Šarūnu Sauka]. Galerija „Akademija“, Vilnius, Lietuva
• 1995 Dusetų dailės galerija, Dusetos
• 1991 Tapyba [su Šarūnu Sauka]. Galerija „Arka“, Vilnius, Lietuva

Natiurmorto pančiai ir laisvės

2010-ųjų ir 2011-ųjų metų pradžioje Nomeda Saukienė savo kūriniuose plėtoja anksčiau pradėtas temas ir stilistinę strategiją. Atrodo, kad menininkės pasaulis niekada nesibaigia. Jis tęsiasi, jo kryptis nėra nuspėjama. Gal būt dėl to ir N. Saukienės paveikslų laikas atrodo kaip įklimpęs negalimybėje turėti pradžią ir pabaigą. Šis laikas egzistuoja panašiai kaip ir žemės traukai nepaklūstantys augalai, kurie augdami natūroje ir bujodami menininkės suformuotame kūrinyje nuolatos stiebiasi nesibaigiančio dangaus skliauto link. Paveikslo erdvėje (su)konstruojamas ir organiškai įspaudžiamas / įspraudžiamas laikas, kuris niekada nepaklūsta kasdienybėje suvokiamiems, elementariems ir visuotiniems mūsų gyvenimą užnuodijusiems erdvėlaikio dėsniams.

Laiko diseminacija (jo kaip ženklo prasmės išbarstymas ir surinkimas) labiausiai atsiveria kūriniuose nevaizduojančiuose konkrečių gyvių (regimas tik augalų (at)vaizdas). Fantazijos laisvė atsiveria ir pasiduoda gundantiems begalinės interpretacijos malonumams ir siekiams patirti originalaus kūrinio turinį. Ši nuolat siekiamoji patirtis yra tik tuo metu kai laiko tąsumas akimirksniu nusidriekia per augalo motyvą ir motyvo vizualios struktūros / sistemos nebaigtinumą; kai nusidriekia per augalo formos išėjimą ir plytėjimą / vešėjimą už laisvai įsivaizduojamų paveikslo ribų. Pagrindinis kūrinio interpretavimo sudėtingumas slypi tame, kad iš pirmo žvilgsnio pasirodo, jog čia nėra grandiozinių, egzistencinių, be galo svarbių temų, įvykių arba didžiai gerbiamų, netgi fiktyvių istorijų. Žiūrėjimas į siužeto paprastumą atveria sudėtingus jo kaip proceso klodus labiausiai susijusius su emocine kūrinio išgyvenimo galimybe; su galimybe akimirksniu suvirpinti arba suplėšyti savo kasdienę būtį; su galimybe pasinerti į paprasto reginio ir su juo susijusio potyrio, beveik, o gal ir visiškai įmanomą trapumą (Alinos pievos I ir II, 95 x 100 cm, 2010 m.; Uogautoja II 100 x 60 cm, 2010 m.).

Kompozicinis akcentinių taškų netolydumas ir nekonkretumas bei dinamiškas pasiskirstymas kaustantis žiūrovo žvilgsnį beveik visuose paveiksluose neleidžia greitai užčiuopti kūrinio turinį. N. Saukienės tapybos magija slypi tame, kad iš pirmo žvilgsnio ši regima paprasta kūrinio forma tėra tik tam tikras apgaulingas, pirminis deziorientavimui pasidavęs vartotojo žvilgsnio pasiekimas arba specialiai nesėkmė. Forma lėtai byra mentaliniame suvokėjo lygmenyje ir sunkiai pasiduoda interpretacijai. Kažkur už paveikslo ribų besidriekiantis formos tęstinumas leidžia ieškoti įmantraus ir kone kiekvienam žiūrovui artimo asmeninio, iš bendražmogiško, lietuviškai kaimiškos prigimties klodų kylančio patyrimo, kurį įmanoma interpretuoti, kaip savosios, vidinės sielos atspindį. Augalas, augalinis motyvas, žievė, lapas – visa tai yra tik žodžiai arba nutapytų realybės fragmentų lingvistiniai atspindžiai. Juos taip pat galima ir privaloma drąsiai suvokti kaip kodus bylojančius apie kūrėjos patirties ir individualios tapatybės savivoką ir savivokos kvestionavimo tikimybę, bei būtinąją galimybę.

Drobėse taip pat formuojamas kūrybiškai kokybiškas dialogas tarp augalo ir paukščio. Paukščių atvaizdai yra pakankamai skirtingi; kai kurie jų net labai personifikuoti. N. Saukienės sistemingai formuojamas personifikavimo projektas sėkmingai paveldimas ir tęsiamas iš anksčiau nutapytos lapių iškamšų serijos. Naujoje kūrinių kolekcijoje kai kurie iš paukščių regimi labai statiški ir savo aristokratiškuoju statiškumu priešpastatyti begalybės link nusidriekusiam augalų tinklui (Inteligentas, 70 x 35 cm, 2011m.; Pasišiaušusi 50×40 cm. 2010 m.).

Verta pastebėti, kad paveikslo plokštumoje statika ir dinamika yra labiau iliuzinė ir dėl to labiau kvestionuotina nei ta kuri regima tikrovėje arba judančiame realybės atvaizde / atspindyje. Augalų tinklai – jų nenusakoma, neatsekama ir neišpančiojama raizgalynė yra dinamiškesnė nei paukščio motyvas arba paukštiškas vaizdas (Pasiklydusi, 60 x 50 cm, 2010 m.; Sėsli, 50 x 40 cm, 2010 m.).

Dažnai ir daug kam gali pasirodyti, kad paukštis iškyla kaip vaiduoklis / šmėkla, kaip tai kas atsiveria esąs įkalintas tęstiniame, be pradžios ir pabaigos plytinčiame laike. Kai kuriuose paveiksluose jie išnyra iš tamsių plokštumų / erdvių ir tampa augalinio tinklo neatsiejama dalimi. Paukštis būdamas ir likdamas aktualia sistemos dalimi labai dažnai nepraranda savo, kaip paveikslo žiūros centro arba žiūrėjimo kryptį nusakančio elemento pozicijų (Žolių namai I ir 2, 70 x 100 cm., 2010 m.).

Pravartu teigti, kad augalų ir paukščių vizualinė sintezė, bei jų ryšys sąlygojantis visos paveikslinės sistemos egzistavimą leidžia pačią menininkę įvardinti gamtos poetės vardu. Tačiau kyla ir tam tikra priešprieša mano suteiktam menininkės titului – paukščių poza(os) įpersonažinamos. Vadinasi galima manyti, kad daugiau ar mažiau, bet paukščiai visada išplėšiami iš gamtos natūralumo. Meistriški teptuko potėpiai ne tik personifikuoja, bet ir pačioje pozoje iškelia dialoginius ir konfrontacinius klasikinio natiurmorto ženklus. Pavyzdžiui kūrinyje Uogautoja (I – IV, 100 x 75 cm, 100 x 60 cm, 100 x 60 cm, 100 x 75 cm, 2010 – 2011 m.) galima pastebėti, kad paukštis pozuoja lygai taip pat kaip ir klasikos auroje švytinčiame, ir istorija tapusiame natiurmorte. Klasikinio natiurmorto paukščiai apgyvendinami ne tapymo maniera, o specialaus ir tikslingo kūno padėties erdvėje sukomponavimo dėka. Atrodo, kad menininkė apželdina, apleidžia / užleidžia klasikinio natiurmorto plotus laukinėmis gėlėmis, piktžolėmis arba išbujojusiais, savo sukultūrinimo ženklus rudimentais pavertusiais, augalais (Uogautoja III, ir IV, 100 x 60 cm ir 100 x 75 cm, 2010 – 2011 m.; Smalsi 50×40 cm., 2010 m.; Susirinkimas 95 x 100 cm, 2010 m.).

Natiurmortų pavadinimai konstatuoja būsenas, kurios rodo, kad paukštis drobėje nėra vien tik paukštis. Jo reikšmė kur kas didesnė. Jis yra asmeninės nuotaikos arba patirties metafora / ženklas. Paukščio vizualinė metafora susistemina / sukonkretina paveikslą ir veikia kaip menininko minties ir potyrio įprasminimo ženklas / metafora. Šiuo atveju norisi pacituoti neatmenamo / nežinomo autoriaus, o gal ir savo paties autorystę žymintį, bet mano užmarštimi pasipuošusį posakį – metafora išgelbės pasaulį… Skaitytojo ir vertintojo mentaliniame lygmenyje šis žaismingas posakis gali ir turi būti suvokiamas kaip laisvai interpretacijai paslankus ir pasiduodantis loginio bei emocinio žaidimo centras arba interpretavimui atsidavęs, dar vienas tinkamas pradžios atskaitos taškas.

Nors šioje recenzijoje pakankamai daug dėmesio skiriu paukščio ir augalo motyvų aptarimui, aš taip pat negaliu neaptarti ir žmogaus, šiuo atvejo vaiko atvaizdo. Kaip ir ankstesnėje savo kūryboje N. Saukienė žmogaus veidą įvelka arba įspraudžia į augalų tinklą. Kai kuriems veidams ji suteikia klasikinio pozuoto paveikslo magiją ir galią (Autoportretas 50 x 40 cm, 2010 m.). Vaikystę žymintys vaizdaniai / vaizdai ir veidai atsiveria nostalgija nusispalvinusiuose paveiksluose, tokiuose kaip Gimtadienis (100 x 95 cm, 2010 m.) arba Mylimas žaisliukas (100 x 100 cm, 2010 m.), Uogautoja (I – IV, 100 x 75 cm, 100 x 60 cm, 100 x 60 cm, 100 x 75 cm, 2010 – 2011 m.) arba Žaidimai su dūmais (100 x 95 cm, 2011 m.).

Reziumuojant šią recenziją galima drąsiai konstatuoti, kad labiausiai mane kaip žiūrovą ir menotyrininką keri N. Saukienės jautrumas savajai aplinkai ir nuoširdus siekis perteikti aplinkoje tvyrančią nuotaiką, asmeninį jos potyrį arba išgyvenamą. Būsena kylanti iš paveikslo ir jaudinanti žiūrovą aktualiai sudrasko būties nuobodulį bei į pirmą planą iškelia egzistencijos trapumo esmę – bendražmogišką, žmogiškąją būtį kvestionuojantį jausmą.