Skulptorius Alius Berdenkovas Lietuvos dailininkų sąjungos narys, skulptūra.

Susitikimas su skulptūra meno mylėtojams leidžia susitikti su tariama realybe, t.y. su tokia kokia ji nėra, kokia galėtų, būti, kokios trokštama, o gal su ta realybe kuri nevizuali, nujaučiama ir sunkiai išreiškiama žodžiais. Iš tikro ši vienu sakiniu aptarta skulptūros prigimtis rodo galimybę ją apšaukti simuliakra, kuri anot šį terminą išgalvojusio ir pagrindusio filosofo Jean’o Baudrillard’o yra originalo kopija neigianti paties originalo buvimą_. Vadinasi skulptūros menas atskleidžia tai kas slypi realybėje, parodo tai ką regime, bet nematome. Galiausiai, savo įstabiomis formomis, kartkartėmis skulptūra gali sugebėti pakeisti mūsų visų jautrumą tikrovei ir pačią skulptūrą pajusti tarytum tikresnę už visą tikrovę. Gal būt įmanoma manyti, kad tokią skulptūros versiją meno mylėtojams pasiūlo vartoti skulptorius Alius Berdenkovas.

Toliau, šiame tekste, vystant menininko sukurtų kūrinių analizę ir kritiką dera paminėti svarbiausius biografinius kūrėjo gyvenimo faktus. Menininkas gimė 1958 m. Kybartuose, o 1976 - 1981 m. baigė Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) architektūros studijas. Aktyvus dalyvavimas meno parodose prasidėjo nuo 1985 m.

Kas gi būdinga menininko kūrybai? Tikriausiai neapsiriksiu sakydamas, kad jo raiškos braižas ir plėtojama formų kaita išduoda išskirtinį susidomėjimą žmogaus anatomija. Čia vykdoma vizualinių kūno deformavimo ir sunaikinimo galimybių paieška.

Kalbat apie anatomijos pokyčius šioje analizėje negaliu apeiti kine išplėtotų pjūklo estetikos saitų su A. Berdenkovo pateikiamomis kūno transformacijomis. Omenyje turiu ištisą siaubo filmų seriją rodytą Lietuvos ir pasaulio kino teatrų ekranuose. Šie filmai pavadinti pjūklo vardu. Šiuo atveju skulptorius kaip ir filmo kūrėjai suteikia galimybę apžiūrėti naikinamą ir netgi despotiškai kankinamą kūną. Tokių A. Berdenkovo kūrinių kaip Kubas dėka arba panašių formų kaitos plėtojimo atžvilgiu kyla sužaloto ir netgi išniekinto kūno įspūdis. Atrodo eksperimentuojama iki tokios ribos kol lieka tik pavienės kūno dalys. Kuriamas ne tik nepatogus žiūrėjimas, nors pati forma pakankamai estetiška ir vizualiai patraukti, bet ir galimybė įsivaizduoti save tokioje nepatogioje padėtyje; susitikti su savo kūno negalimybėmis ir patirti nuostabą.

Menininkas fasuoja - pakuoja kūną ir taip nurodo į meną kaip reprodukavimą, kaip seriją beveik identiškų produktų skirtų įnoringam vartotojui niekaip negalinčiam išsirinkti iš didelės masės vieno geriausio ir gražiausio kūno. Čia fasuotas kūnas taip pat atveria ne tik anatominę, bet ir medicinos estetikos plotmę. Suraitytas žmogus tampa savotiškai sergančiu, mastančiu, kenčiančiu ir išgyvenančiu viltį. Tai kas vyksta su kūnu galima sieti su gamtos padariniais arba mechaninių, bei kitokių veiksmų gausa, t.y. fizinė liga lemia kūno pokyčius arba paprastas specialus fizinis pasikėsinimas į kūno formas jas pakeičia negrįžtamai, verčia įgauti sunkiai atpažįstamą struktūrą_. Bet kokiu atveju, per kūno išniekinimą aptinkama naujojo kūno nauja estetika. Vadinasi, šis kūrybinis žingsnis leidžia kalbėti apie skulptūrą kuri verčia ne tik mastyti apie kūno formas, bet tuo pačiu metu jomis baisėtis, bei su jomis susitaikyti. Galiausiai tenka kūną priimti tokį, koks jis yra iš tikrųjų.

Kaip pažymi Nijolė Adomonytė A. Berdenkovo skulptūrose skleidžiasi ir suveši ironija, nors iš pat pradžių ji gali pasirodyti kaip neapykanta žmogiškajam kūnui, bei jo netobulumui. Apnuoginti <...> herojai demonstruoja tobulą anatomiją ir judesio laisvę, <...> rafinuotą kūnų ekspresiją <...>. Šios skulptūros pasižymi tokia atlikimo precizika, kad kartais gali sau leisti nedidelius nukrypimus nuo “klasikos”: pamesti ar paryškinti kūno dalis, įgauti groteskinį pavidalą, suartėti su kiču_. Vadinasi ironija nusitaiko net į miesčionišką skonį.

Demonstruodamas kūno sužalojimą autorius mums rodo tai ko nė vienas iš mūsų nenorėtų patirti. Galime regėti save, net sau nepatogioje situacijoje. Štai kūrinys Tapatumo beieškant rodo personą visiškai nereprezentatyvioje pozoje. Keista, beveidė žmogysta, vieną savo ranką kiša į išeinamąją angą, o kitą panašu, kad spraudžia pro girdėjimui skirtą angą tiesiai sau į smegenų masę. Juk iš ties nepatogus reginys? Reikia pastebėti, kad čia būtent ir atgaminamas pjūklo fenomenas. Skirtumas tik tas, kad kino filmų serijoje kažkoks nežinomas asmuo priverčia smurtauti prieš save ir tokiu būdu atsakyti už savo nešvarius darbelius. Čia, A. Berdenkovo skulptūra siūlo savanorišką smurto versiją. Atrodo, kad tapatybės ieškojimas tampa savotiškas jos praradimas, bei destruktyvus, bet malonumą keliantis kūno žalojimas. Taigi čia galime įžvelgti sadizmo arba sadomazichizmo gestą. Atsiveria malonumui skirtos kūno galimybės, kurias patys bijome ant savęs išbandyti ir visus norus uždarome savo pasąmonėje.

Taigi, kyla klausimas, kokią gi vietą užima sadizmas ir sadomazochizmas tiek šiuolaikinėje kultūroje, tiek menininko kūryboje. Štai tarptautinių žodžių žodyne pažymima, kad sadizmo kilmė siejama su prancūzų rašytojo Marquis’o de Sade’o (1740-1814m.) vardu, kuris sadizmą aprašė kaip iškrypimą - liguistą kankinimo aistrą. Sadizmas dažnai siejamas su lytiniu pasitenkinimu patiriamu kankinant partnerį. Tiesa kai kankinamasis jaučia malonumą tuomet sadizmas virsta mazochizmu, šį reiškinį pirmasis aprašė austrų rašytojas Leopold’as von Sacher-Masoch’as (1835-1895 m.)_. Šiandien panašūs, tik labiau iškrypę kūno malonumai puikiai aprašomi ir analizuojami slapyvardžiu pasivadinusio autoriaus Supervert 32C INC knygoje Nežemiško sekso fetišas_. Šioje knygoje pagrindinis, autoriaus išgalvotas personažas Merkuris de Sadas yra egzofilas siekiantis lytinių santykių su nežemiškos kilmės ir nebūtinai biologinėmis būtybėmis. Egzofilija šioje knygoje apibūdinama kaip mokslas tiriantis žmogaus norą bet kokia kaina mylėtis su nežemiškos kilmės sutvėrimais - būtybėmis. Taip pat reikia pastebėti, kad pačios knygos autoriaus slapyvardis rodo jo susitapatinimą su savo kūnu ir virsmą technologizuotu, nežemišku - sadomazochistišku sutvėrimu. Kas žino gal šis iškrypimas ir slypi žmonių prote, gal jo vizualizavimą ateityje bus įmanoma išvysti A. Berdenkovo kūriniuose.

Kitą vertus reikia paminėti, kad A. Berdenkovo kuriamas menas nors ir yra realybėje sunkiai įgyvendinamų kūno pokyčių tarsi egzofilijos formų plėtotė, tačiau jis projektuoja ir svarbų socialinės erdvės angažuotumo aspektą. Menininkas, tarsi siurrealizmo ideologijos šalininkai, siekia išlaisvinti ir nevaržyti tai kas slypi žmogaus pasąmonėje. Drąsus kalbėjimas per skulptūrinę formą išduoda menininko prigimtyje glūdinčius siekius nebijoti, bet prisijaukinti suvaržytą pasąmonę. Argi ne tai galime įžvelgti kūrinyje Barjeras? Atrodo, kad beveik visada kiekvienas norime pažvelgti į savo kūno dalis ir giliai savyje išlaisvinti norą išbandyti kūną, bei mėgautis jo lankstumo galimybėmis. Taigi svarbu teisingai atrišti savo sąmonę ir kūno tapatumą nuosekliai sieti su pasąmonės ir sąmonės tarpusavio kova (kūrinys Mazgas)

menotyrininkas REMIGIJUS VENCKUS

Vilniaus dailės akademija, Šiaulių universitetas

venckus@me.com

www.venckus.eu

1 Baudrillard, Jean, Simuliakrai ir simuliacija. Vilnius: Baltos lankos, 2002 m._2 Wulff Md, Henrik R / Pedersen, Stig Andur / Rosenberg Md, Raben, Medicinos filosofija. Vilnius: Charibdė, 2001,

p.176. _3 Adomonytė Nijolė, Apie Aliaus Berdenkovo kūrybą. Menas senuose Lietuvos dvaruose. Prieiga internete: <http://www.menasdvaruose.lt/index.php?page=2&mid=37&lang=lt> (žiūrėta 2009-11-25)_4 Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų leidykla, 1985, p. 308, 433. Tarptautinių žodžių žodynas. Prieiga internete: <http://www.zodziai.lt/reiksme&word=Sadizmas&wid=17430> (žiūrėta 2009-11-25)_5 Supervert 32C INC, Nežemiško sekso fetišas. Vilnius: Endendu, 2008._

Skulptūras fotografavo Juozas Kamenskas